Ką veiksiu 20 metų

Kol gyveni kasdienį gyvenimą, – vakarais maudai vaikus, rytais gamini pusryčius, skubi į darbą, apsimauni kojines su nubėgusia akimi (ai, nežinau, ar turiu tokios pat spalvos naujas pėdkelnes, nelabai matosi, jei bendradarbė parodys, nustebsiu lyg pirmą kartą pastebėjusi), darbe atlieki užduotis, šypsaisi susiraukusiam vadovui, apsiperki parduotuvėje, namie paguli ant sofos, pamaigai telefoną, – net nesukirba, kad tokia rutina baigsis ir kas bus tada? Juk vargina mąstyti apie tai, ką veiksiu artimiausius 10, 20 metų. Kai gimdai kūdikį, tik lauki, kada galėsi pamiegoti, nekyla minčių, kad šis žmogus ateityje bus svarbiausias gyvenime, kad prisiimsi daug atsakomybės, net negali įsivaizduoti, kaip bus lengva ir kaip sunku. Nesakau, kad gyvename tik šia diena, pavartom prasmingas knygas, paskaitom, kad žmonės prieš mirtį labiausiai gailisi, jog nepasakė mylimiems žmonėms myliu, neturėjo draugų ar per daug laiko skyrė darbui. Taip, tikrai. Bet jau kitą minutę erzinamės dėl trupinių virtuvėje ar šuns plaukų ant kilimo. Ir vis žvilgtelim į facebooką, ką parašė, kaip sureagavo, ar palaikino. Normalus gyvenimas.

Jei man 40 metų, o realiai žmonės dabar iki 60-ies gyvena daugmaž be ligų, tai man liko 20 metų gyventi sveikame kūne. Tai dar daug. Suspėsiu. Ką? Pagyventi. Dabar paegzistuosiu, o paskui pagyvensiu. Ir šiaip juk viskas gerai – turiu vyrą, vaikus, tėvai dar gyvi, dirbu, kas čia per kliedesiai. Gal vidurio amžiaus krizė? Škac, mintie, škac. Seniai jogoj buvau, reiks nueit, atsipalaiduosiu, dings visokios mintys, ateis ramybė. Rytoj keliuosi pusę septynių, išvedu šunį, pagaminu pusryčius, mažylį pamaitinu, išruošiu į darželį, vyresnįjį prikeliu, nutempiu į vonią, pasidažau, apsiaunu aukštakulnius (be kulnų kojos labai trumpos atrodo ir eisena kaip kaimietės), vyrui sudedu pietus į dėžutę, mažąjį įgrūdu į jo automobilį, pabučiuoju vaiką, pakšteliu vyrui, didįjį miegantį vežu į mokyklą, išlipa, pamojuoju. Viskas. Diena gali ir baigtis. Pavargau. Nieko tokio, išgersiu darbe stiprios kavos, atsigausiu. Pirmyn. Bet kažkodėl nejudu. Seniai kvėpavau. Reikia stipriai įkvėpti ir per ilgesnį laiką iškvėpti. Įkvėpti, iškvėpti. Nepadeda. Nenusiraminu. Pradedu verkti, kūkčioti (servetėle valausi akis, kad tik nenubėgtų tušas, krempudra nusivalys, pasimatys spuogas). Ir snarglys teka kaip upė, šniurkščioju, pučiu nosį. Viskas, gana. Juk galiu kaip žmogus paverkti. Dabar verksiu tiek, kiek norėsiu. Tegu akys juoduoja, snarglys limpa, lūpdažis nusivalo. Tegul pasimato spuogas, didelis, prinokęs. Tegul sprogsta visu savo gražumu. Tegul.

O jeigu tuos 20 metų nuspręsčiau pagyventi? Pirmiausia turiu suprasti, ko noriu. Ar noriu eiti į darbą biure, spręsti nuolat iškylančius klausimus, galvoti, ko nesuspėjau, kas man už tai bus? Ar noriu kas rytą stoti į mūšį su vaikais, jų kaprizais? Ar noriu per kamščius važinėti mieste? Ar noriu kasdien gaminti valgyti? Ar noriu dėvėti nepatogius aukštakulnius? Ar noriu būti šeimos galva ir kaklas? Ar noriu poilsiauti Nidoje? Nežinau, apie tai negalvojau, nebuvo kada. Kaip mažai apie save žinau. Tai kokia aš? Kas man nepatinka? Ko nekenčiu? Nežinau. Tiesa, vieną dalyką žinau – noriu susprogdinti spuogą. Tai ir padarysiu, dabar…Kaip riebiai ištryško, pagaliau, leidau sau. O dabar pagalvosiu, koks antras mano noras…

Dalintis straipsniu:

Share on facebook