Naujais metais visi susigalvoja naujų norų: sportuoti, skaityti, viršininkui sakyti, ką galvoji, vyrui mažiau sakyti, ką galvoji. Jau žinau, kad norai turi būti pamatuoti, kad nereikia šokti aukščiau bambos. Kai pradėsiu daryti, turiu nenustoti, nuosekliai, diena dienon. Dar reikia save nuteikti, kad nieko tokio, nesunku, aš tai galiu. Taigi visos instrukcijos žinomos, belieka pradėti. Nors jau ne sauso pirma diena, tačiau geriau vėliau negu niekada. Be to, draugė sakė, kad pradėjo vakare nevalgyt vakarienės, eina anksčiau miegoti, ir viskas jai pavyksta. Vadinasi, ir aš galiu. Po šių žodžių turėčiau įsikvėpti. Kol kas sunkoka. Jaučiu ne įkvėpimą, o iškvėpimą. Nekyla rankos, ir kojos nekyla bėgti į lauką ir per šaltį lakstyti po rajoną. Kas kad nubėgsiu 3 kilometrus, grįšiu, palįsiu po dušu. Nieko. Nė kiek manęs neįkvepia tie keli rajono bėgiotojai, pasižiūriu pro langą, nematau jų akyse džiaugsmo. O juk gyvenimas turi teikti džiaugsmą, ko vertas gyvenimas, jei lieka tik pareiga, užsispyrimas, valia. Liūdnas toks gyvenimas. Didžiausi pokyčiai vyksta tada, kai esi pakylėtas, kai tiki tuo, ką darai. Jei bėgiosiu be džiaugsmo, kūnas netaps stangresnis, nekris svoris. Vadinasi, bėgiojimas gali ne padėti, o pakenkti. Taip, kai bėgsiu neužtikrinta, galiu paslysti, koją išsisukti, pradėti kosėti. Tikrai, pagaliau supratau, kad sportas ne man. Neteikia jis džiaugsmo. Reikia pradėt ieškot malonios veiklos. Na va, pagaliau, aišku. Teks šiemet susigalvot naują norą. Mano norą. Imu sąsiuvinį ir užsirašysiu savo 2023-ųjų norą.