Po treniruotės

puodelis

Sutikau vyrą. Lyg niekuo neišsiskiriantį iš kitų. Aukštas, sportiško sudėjimo, tvirtų rankų, atvirų akių. Sporto klubo kavinukėje gėriau arbatą, jis atsisėdo prie gretimo staliuko. Užsisakė salotų. Kuprinę pasidėjo ant kėdės. Neišsitraukė telefono, nesižvalgė į šalis. Žvilgsnis buvo atviras, tiesus, ramus. Pradėjau fantazuoti. Kokia jo profesija? Vidurdienį gali eiti į sporto klubą, neturi atsakyti į laiškus. Nesidairo į moteris, nenuleidęs galvos, niekur nesislepia. Tikriausiai taip myli savo moterį, kad kitos jam nerūpi. Kai atnešė salotas, lėtai išmaišė, paragavo:

– Gal galėčiau nuo jūsų staliuko paimti pipirų? – paklausė.

– Taip. Prašom.

Net įkaitau. Nesitikėjau. Vos nepaspringau nuo gurkšnio arbatos. Balsas tvirtas ir malonus. Arbatos beveik neliko, bet neskubėjau.

– Ar seniai sportuojate šiame klube? – pasiteiravo.

– Pusę metų. Stengiuosi porą kartų per savaitę ateiti. O jūs?

– Dar tik antrą kartą. Man patinka, klubas nedidelis, kokybiški treniruokliai, o dieną ir žmonių nedaug.

– Taip. Aš irgi stengiuosi lankytis dieną, kai mažiau žmonių.

– Ką veikiate šiandien vakare?

Sutrikau. „Kaip reaguoti? Nei iš šio, nei iš to. Tiesiai, be užuolankų. Vakaras buvo laisvas, bet ar sakyti tiesą, ar noriu ką nors veikti su šiuo nepažįstamu žmogumi.“

– Matau, kad sutrikote. Per grubiai paklausiau. Trečiadienio vakarais mūsų grupė renkasi į protmūšius, šįkart keli žmonės negali dalyvauti. Tad pamaniau, jus pakviesiu. Aišku, pirmiausia turėjau paklausti, ar mėgstate protmūšius?

– Tikrai nustebau. Labai mėgstu. Bent kartą per mėnesį būtinai nueinu. Bet kodėl kviečiate būtent mane? Juk aš nepažįstamas žmogus.

– Patiko jūsų žvilgsnis. Atviras. Pastebėjau, kad tyrinėjate mane.

– Oi, taip matėsi? Aha, svarsčiau, ką veikiate gyvenime?

– Esu plaukimo treneris. Mokau plaukti vaikus, dirbu ir su suaugusiais.

„Todėl turi laisvų vidurdienių. Kviečia kaip pirmą sutiktą žmogų ar kaip moterį, kuri padarė įspūdį. Ar tame protmūšyje dalyvauja ir jo moteris, ar tokios išvis nėra. Kokia ta grupė? Gal mano žinios labai menkos palyginti su jais? Apsijuoksiu. Nenoriu eiti į nepažįstamų žmonių būrį. Šiandien negerai atrodau, rytoj einu pas kirpėją, kad rytoj būtų tas protmūšis, neturiu kuo apsirengti. Su džinsais per paprasta, normalios suknelės neturiu“, – persisuko minčių kaleidoskopas.

– Matau, kad svarstote. Tikriausiai keista taip netikėtai gauti pasiūlymą. Ir man tai nauja. Esu santūrus, paprastai taip nedarau. Tačiau šįkart nesusilakiau. Stebėjau jus, kai sportavote, buvote tokia atsipalaidavusi, judėjote pagal muziką ausinuke, atrodė, kad mėgaujatės gyvenimu. Pamaniau, kokia žaisminga moteris. O kai jus pamačiau prie gretimo staliuko, nusprendžiau užkalbinti.

– Nejutau, kad esu stebima sporto salėje. Iš tiesų šiandien gera nuotaika ir pratimų buvau pasiilgusi. Malonu, kad pastebėjote.

– Galite dar pagalvoti. Septintą valandą mūsų grupelė renkasi prie įėjimo į Bernardinų sodą. Jei apsispręsite, ateikite. Lauksime.

Atsiskaitė už salotas, pasiėmė krepšį, šyptelėjo ir išėjo. Nesupratau, buvau pakviesta į pasimatymą ar į žaidimą. „Negi jis kviečia kiekvieną, sutiktą klube ar gatvėje. O gal čia spąstai? Kokie? Nesąmonė. Tiesiog reikia žaidėjo, tai ir pakvietė. Stebėjo mane, striksėjau kaip višta salėje. Bet žvilgsnis buvo šiltas, jaukus. Kaip nervina, nieko nesuprantu. Gal neiti? Stresuosiu, kad nežinau atsakymų į klausimus. Geriau namie ramiai pabūsiu. O gal tikrai jam patikau, protmūšis tik pretekstas. Eisiu.“

Dalintis straipsniu:

Share on facebook