Kaip būti atsipalaidavusiai per karą

Kai aplink nesaugu ir daug kalbama apie karą, ar aš galiu būti atsipalaidavusi ir laiminga. Ir taip, ir ne. Veikia informacija, vaizdai, galvoje netelpa, kad karas vyksta XXI amžiuje, kai esame apsirūpinę viskuo – nuo drabužių, mėgstamo maisto iki kelionių, naujų nepažintų potyrių. Juolab kai tai vyksta ne Mozambike, Sirijoje ar Ugandoje, o už 800 kilometrų nuo mūsų – iš Vilniaus iki Kuršių nerijos ir atgal. Kai moteris, pabėgusias iš Ukrainos, matome savo gatvėse, matome ir jų vaikus – nedrąsius, pasimetusius. Visa tai veikia. Ir kyla klausimas – kur aš esu? Koks mano vaidmuo? Man gaila, liūdna, ir kas iš to? Man baisu, juk karas gali ateiti ir iki manęs, mano vaikų, artimųjų. Baimė paralyžiuoja, kausto. Mintys vis tos pačios – jei jie ateis, kur reiks slėptis, kur reiks bėgti, važiuoti, ką pasiimti, ar galiu bėgti, gal privalau likti. Ir šitame minčių sraute labai sunku sustoti, atsikvėpti ir pažvelgti į save. Į save – subrendusią, turinčią patirties, perėjusią ne vieną sunkumą, dar daug ko nesupratusią, bet mokančią gyventi. Argi tokia moteris negali susigaudyti ir suvokti, kas jai dabar svarbu, ko ji nori, ko siekia? Argi tai pirmas toks išbandymas? Tikrai ne. Kai staiga naktį jos vos dešimties mėnesių kūdikiui pakilo labai aukšta temperatūra, ji žinojo, ką daryti. Drėkino palutės šaltame vandenyje ir jomis suko savo kūdikį, vieną po kitos, ilgai, nesustodama, tada glaudė vaikelį prie širdies, mylavo ir kalbėjo, kad viskas bus gerai. Ir tikrai atėjus rytui mažylis jau miegojo, karštis buvo nuslūgęs. Ji net nepamena, iš kur tą būdą žinojo, kas ją pamokė, gal jos mama, močiutė, gal taip veikė instinktai. Ji nesvarstė, tiesiog darė. Ir dabar, kai daug neapibrėžtumo, apmąstymai gali būti painūs, o veikimas – prasmingas. Kai žinai, kad iš karo bėga mama su kūdikiu ant rankų, tiesiog renki jiems reikalingus daiktus, veži į reikiamą vietą, paragini pažįstamus tai daryti, savanoriauji paskirstymo punkte ar paaukoji pinigų kenčiantiems ten, karo lauke. Ir nieko nereikia permąstyti, kaip ir su tuo sergančiu kūdikiu, – gelbėji čia ir dabar. Ir po visos dienos pajunti, kad ateina palengvėjimas, viskas tampa skaidru, tyra. Net keista, kad esi tokia atsipalaidavusi. O kartu ir laiminga.
Kaip paprasta.

Dalintis straipsniu:

Share on facebook